Koysan. Budizmo lopšys žaliuose kalnuose, Japonija.

Koyasan. Nuo Osakos iki šio šventa vieta laikomo kalno - gera valanda, bet kelias tirštu kraštovaizdžiu, laimei, kiek užtrunka. Iš pradžių traukiniu, po to keltuvu, galiausiai kilpuojančiu autobusu, kurį mano atveju vairavo lėtas senučiukas, oriai junginėjęs pavarą baltai pirštinėta ranka.

Daugiau nei šimtas Koyasan šventyklų (čia glūdi vadinamojo ezoterinio budizmo Shingon ištakos), didžiausios Japonijoje kapinės bei nepaprastai gražios vietovės klajoti ir kopinėti kasmet sutraukia tuntus. Piligrimų, hipiuojančių “nušvitėlių”, šiaip smalsuolių ir ieškančių atgaivos senose giriose, kur, priešingai nei didžiuosiuose Japonijos miestuose, čiulba tikri paukščiai.

Apsistojus viename iš Shukubo - šventykloje-vienuolyne, kurie priima keliautojus nakvoti, gauni privilegiją paryčiais ateiti stebėti budistinių apeigų ir Shojin-ryori (vegetariškos budistinės virtuvės, kurioje taikomi penki maisto ruošimo būdai, derinamos penkios produktų spalvos ir penki skoniai) pusryčius bei vakarienę.

Gyvenimas čia dėliojasi kitu ritmu. Rytai - ankstyvi, miego metas - irgi. Išėjus pasivaikščioti septintą valandą vakaro pagrindinėje miestelio gatvėje ilgai nesutikau nė vieno žmogaus. Gal kad dauguma, žibintams užsižiebus, gyvybės būtos, o gal ir tebesančios, ieško Okunoin kapinėse. Paryčiais šventykloje, kur prieš apeigas tyliai šnekučiavosi ir kikeno vienuoliai, nuo ryto žvarbos gynė dujinis šildytuvas, gvazdikėlių kvapo smilkalais įtrinti delnai ir transiškas mantrų ritmas. Sapniška. Pro tūkstantį metų skaičiuojančio vienuolyno vartus išlydėta su šiltu palinkėjimu sugrįžti pati sau netikėtai apsiverkiau.